MIKALOJAUS DAUKŠOS "POSTILĖS" PRAKALBOS

Daukša, Mikalojus. Postilla catholicka. Tai est išguldimas ewangeliu... Vilnius: Akademijos sp., 1599
Vilniaus jėzuitų kolegijos rektoriaus Jokūbo Vujeko veikalo "Postylla katolicka" vertimas iš lenkų į lietuvių kalbą. Knyga spaudai parengta Žemaičių vyskupijos centre Varniuose. Išleista apie 500 egzempliorių tiražu. Lietuvių kalbos istorijai reikšmingiausia leidinyje išspausdinta "Prakalba į malonųjį skaitytoją", kurioje aukštinama gimtoji kalba, pabrėžiama jos svarba tautai, reiškiamas tikėjimas, jog lietuvių kalba taps lietuvių rašto ir viešosios vartosenos kalba. Čia spausdinama ir Prakalba į Žemaičių Vyskupą Merkelį Giedraitį.
Svetainėje pateikiame du „Prakalbos į malonųjį skaitytoją" vertimų variantus: Aleksandro Dundulio ir Juozo Balčikonio – bei "Prakalbą į Žemaičių Vyskupą Merkelį Giedraitį".

Postilė. Mikalojaus Daukšos „Prakalba į malonųjį skaitytoją”
Aleksandro Dundulio vertimas

Mielas skaitytojau!

Bestebėdamas gyvenimą ir pats rimtai besvarstydamas, kuo savo tėvynei galėčiau patarnauti ir pagelbėti, įsitikinau, jog ir mano luomui pritiktų, ir mūsų Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos katalikų bažnyčiai būtų ne tiktai džiugu ir gražu, bet ir naudinga, idant jėzuitų teologo kunigo Vujeko moksliškai parašytus ir visiems katalikams didelę reikšmę ir vertę turinčius pamokslus, išverstus į čekų ir lenkų kalbas, ir į savo gimtąją kalbą išversčiau ir visiems skaityti pateikčiau. Tuo savo darbu ir paslauga tikiuosi įtiksiąs ne tiktai lietuvių bažnyčiai, bet ir visiems Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos piliečiams, o kitiems tikiuosi duosiąs progos pagalvoti bei pamąstyti apie didesius dalykus ir paskatinsiąs karščiau rūpintis mūsų tėvų kalba. Nors iš tikrųjų retas kuris mūsiškių, o ypač kilmingųjų, nemoka lenkų kalbos ir negali skaityti lenkų kalba parašytų pamokslų, betgi, mano nuomone, yra didesnė dalis tokių, kurie lenkų kalbos nesupranta arba maža jos knyg14.jpg (50035 bytes)temoka. Žinau, kaip visos tautos gerbia, vertina, myli ir brangina tėvų kalba parašytus veikalus, apie ką sprendžiu iš knygų vertimų į gimtąsias kalbas, kas tose tautose yra tiesiog įaugę. Tuo tarpu lietuvių tauta, mokėdama lenkiškai, nebekreipė dėmesio į savo gimtąją kalbą: pati ją apleido, paniekino ir beveik atmetė, bet nežinau, ar gerai darė, ar pagirs kas už tai.

  Mikalojaus Daukšos „Prakalbos į malonųjį skaitytoją” fragmentus skaito aktorė Gražina URBONAITĖ

Kuri pagaliau pasaulyje yra tokia prasta ir niekinga tauta, kuri neturėtų šių trijų, lyg įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos? Per amžius žmonės kalbėjo savo gimtąja kalba, visada rūpinosi ją išlaikyti, gražinti, skleisti, tobulinti. Nėra tokios niekingos tautos, nėra tokio menko žemės užkampio, kur nebūtų vartojama savoji kalba. Tąja kalba paprastai yra rašomi įstatymai, jąja leidžiama tautos istorija, savi ir svetimų tautų veikalai, jąja aptariami valstybės reikalai, atliekami visi reikalai bažnyčioje, taryboje ir namuose. Pati prigimtis to moko, nes kiekvienas iš motinos paveldi polinkį savo gimtajai kalbai vartoti, išlaikyti ir skleisti. Tą matome ne tiktai žmonių, bet ir neprotingų gyvūnų tarpe. Kaip būtų keista, jeigu juodvarnis lakštingala imtų suokti, o lakštingala juodvarniu krankti; ožys liūtu staugti, o liūtas – ožiu mekenti. Dėl tokių būdo atmainų dingtų įgimtos gyvulių ypatybės. Jei toks pakrikimas iššauktų sumišimą gyvulijoje, tai suprantama, koks sąmyšis ir netvarka kyla tautoje, kai ji, paniekinusi savo kalbą, pamilsta svetimą, pamiršdama, jog Dievas ir pati prigimtis reikalauja kalbėti savąja kalba.

Ne žemės derlumu, ne drabužių įvairumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių stiprumu laikosi tautos, bet daugiausia išlaikydamos savąją kalbą, kuri didina ir palaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę. Gimtoji kalba yra bendrosios meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikink kalbą – sunaikinsi santaiką, vienybę ir dorybę. Sunaikink kalbą – sunaikinsi dangaus saulę, sujauksi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę. Kas išblaškė ir išsklaidė tuos, kurie, norėdami išgarsinti savo vardą, statė bokštą net ligi debesų? Kalbos nesantaika. Dėl ko pasaulyje prasidėjo karai, maištai ir sukilimai? Dėl kalbų įvairumo. Visa tautų nesantaika, visos apkalbos, vienos kalbos niekinimas kito kilo dėl kalbų skirtingumo, lyg iš kokio sąmyšio šaknies išaugo.

Kaip iš prigimties kiekvienas yra prisirišęs prie savo kilmės ir tautos, lygiai taip pat ir prie savo gimtosios kalbos. Antra vertus, kuo gi ligi šiol laikosi didžioji Persijos karalystė, senovinė monarchija, ar ne kalbos santaika? Kuo kitoms tautoms švytėjo garsioji Romos valstybė? Kodėl garsūs anos valstybės vyrų darbai siekė net tolimiausius žemės kraštus? Vien tik gimtosios kalbos išlaikymu. Jai skleisti ir tobulinti ne tik įstatymus leido, bet ir įvairius filosofinius mokslus dėstė, savo dievų garbę aprašė, o graikų kalbą draudė vartoti įstatymams ir senatui. Kuo išsilaikė arabų šalis, Graikijos valstybė ir kiti tolimieji kraštai? Vien tiktai savo gimtosios kalbos išlaikymu. Neminiu italų žemės, kuri taip rūpinasi savo kalbos išlaikymu, jog nėra net sunkiausio turinio knygos, kurios italai nebūtų išsivertę į savo kalbą. Praleidžiu visiems gerai žinomą kaimyną Lenkiją, kur gimtoji kalba taip žydi ir klesti. Kas to nežino? Kas negirdėjo?

Bet tai sakau ne tuo tikslu, idant norėčiau peikti kitų kalbų mokėjimą, kuris visada ir visiems buvo ir tebėra naudingas ir garbingas dalykas, ypač mokėjimas lenkų kalbos, kuri, mūsų Didžiajai Kunigaikštijai mielai susijungus su garsiąja Lenkijos valstybe, virto beveik gimtąja kalba. Peikiu tik apleidžiančius, paniekinančius ir beveik visai atmetančius savąją lietuvių kalbą. O Dieve, duok kad kada nors apsižiūrėtume ir iš tos miego ligos pabustume. Argi nematome, kad dėl nežinojimo tikėjimo tiesų, reikalingų sielų išganymui, daug žūva mūsų Didžiosios Kunigaikštijos pakraščių? Kokia daugybė ligi šiai dienai tebegyvena tamsybėje, sunkiose nuodėmėse, pagoniškuose prietaruose. Argi negirdime, kokia daugybė jų miršta blogai ir nekrikščioniškai gyvendami, į amžiną prapultį eina. O kodėl? Tik dėl gimtosios kalbos apleidimo ir jo paniekinimo. Kaipgi paprastas žmogelis supras, kas yra gera ir išganinga, kada tas, kuris turi jį mokyti, arba pats nemoka jo kalbos, arba bjaurisi ja? Kaipgi klausys ir tikės, kaip sako šventas Povilas, jei nėra kas moko? Ką gi darys, jei nesupranta mokytojo?

Pasigailėkime tikrojo savo kraujo, kuris žūsta dėl tokio barbariškumo išganymo dalykuose. Pasigailėkime savo tautos narių, nes visi esame vienas kūnas ne tik Kristuje, bet ir tėvynėje. Neleiskime mūsų kūno dalelei taip niekingai žūti! Lengvabūdiškai neniekinkime sielų, brangiu Kristaus krauju apšlakstytų, idant sunkaus atsiskaitymo paskutiniame Dievo teisme neliktume kalti, idant Tasai, Kuris turi galią įmesti sielą į amžiną prapultį, neieškotų iš mūsų mūsiškio kraujo brolio. To bijokime ir baiminkimės, o mūsų tautos kalbos neniekinkime, ypač tie, kurie žmonių sieloms tarnaujame, nes paniekindami ir apleisdami savo kalbą, mes ir mūsų giminė patenkame į tokį pavojų. Toks pavojus yra, tikrai yra; jis labiausiai ir spyrė mane išversti šias knygas į mūsų gimtąją kalbą, o tą tikrai nelengvą darbą padarė malonų ir mielą.

Taigi, priimkite, sielų ganytojai, šią kuklią jūsų brolio paslaugą. Priimki, Didžioji Lietuvos Kunigaikštija, šį mano darbelį, kurį Tau pagimdė manoji meilė. Klausyki, mūsų tauta, išganingojo mokslo daktaro, Lenkijoje ir kitur šiuo savo veikalu pagarsėjusio, į tave kalbančio jau ne lenkų, o tavo pačios kalba. Čia išgirsi tikrą ir neiškreiptą tavo Jėzaus mokslą. Čia lyg iš Bažnyčios tėvų ir daktarų pasisemsi seno ir tikro katalikų mokslo. Čia rasi tiesos apgynimą nuo naujų nemokėlių. Visi noriai skaitykite, bet daugiausia jūs, kurių rūpesčiui yra pavestos tikinčiųjų sielos. Čia rasite sveiką mokslą, tikrą visuotinio tikėjimo dėstymą, kurį kitiems perduosite. Iš čia išmoksite, kaip privalote suprasti ir aiškinti Šventąjį Raštą, kaip spręsti jo sunkiuosius klausimus. Iš čia, lyg iš kokio kilpinio, galėsite pasiimti aštrių strėlių, kuriomis ir heretikų pinkles, ir klaidingų mokslų klastas, ir piktžodžiavimus sumušite. Čia rasite vaistus įvairioms sielų ligoms ir žaizdoms gydyti. Iš čia suprasite netgi savo ir savo avelių pareigas ir priedermes.

Šis mano darbas gali kartais padėti ir tiems kunigams, kuriems dažnai tenka daug laiko sugaišti, pamokslui žodžius ir medžiagą parenkant. Ši knyga tiems abiems reikalams tinka: medžiagos įvairumas ir žodžių gausumas lengvai praturtins kiekvieną uolų skaitytoją. Taip pat ir katalikai ūkininkai, kurie dėl laiko stokos ar dėl bažnyčios tolumo, ar kitokių kliūčių sutrukdyti negali į pamokslą atvykti, tai, beskaitydami šiuos pamokslus namie, gali nors iš dalies sau atlyginti, pasisemti iš jų dvasinės pagalbos, nusiraminimo ir krikščioniškos naudos.

Pagaliau, jei iš tų knygų, išverstų į lietuvių kalbą, ir neturėtume kitokios pagalbos ir naudos, užteks man to, jei šiuo, nors ir mažu darbeliu, kaip manau ir geidžiu, duosiu pradžią ir paskatinsiu savuosius pamilti gimtąją kalbą. Juk tatai mums ir visiems Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos gyventojams, kaip pasakyta, turėtų labai rūpėti.

Pasilik su Dievu, mielas skaitytojau, ir semkis sau naudą iš šių knygų.


"Postilė" . Mikalojaus Daukšos „Prakalba į malonųjį skaitytoją”
Juozo Balčikonio vertimas

Žiūrėdamas ir svarstydamas, malonus skaitytojau, kaip galėčiau patarnauti savo gimtajam kraštui ir jam kuo nors padėti, galvojau, kad ir mano luomui tiktų, ir daiktas būtų ne tik gražus, bet ir labai naudingas Katalikų Bažnyčiai, išsiplatinusiai mūsų garbingoj Lietuvos kunigaikštystėj, jei išversčiau ir visiems skaityti duočiau Jėzaus Draugijos teologo kunigo Vujeko seniai parašytus pamokslus, visur katalikų tarpe nemažai vertinamus ir branginamus ir išverstus į čekų ir vokiečių kalbas. Todėl manau, kad tuo savo darbu ir patarnavimu įtiksiu ne tik lietuvių Bažnyčiai, bet ir apskritai visiems L[ietuvos] D[idžiosios] K[unigaikštystės] gyventojams, o kitiems duosiu progos pasvarstyti ir pagalvoti apie didesnius dalykus ir paraginsiu daugiau rūpintis savo tėvų kalba ir jos išplatinimu. Nors tikrai daug kas iš mūsų, ypač aukštesnių luomų tarpe, gerai moka lenkiškai ir gali skaityti lenkiškai rašytus pamokslus, bet vis dėlto diesnė dalis yra tokių, kurie lenkų kalbos nesupranta arba ne kiek jos temoka, o iš kitos pusės žinom, kad kiekvienai tautai yra brangus ir malonus dalykas, rašytas gimtąja kalba (iš čia, mano nuomone, kilo visose tautose vertimas iš vienos kalbos į kitą), tik pati mūsų lietuvių tauta, besirūpindama išmokti lenkiškai, savo tikrąją kalbą apleido, paniekino ir beveik pametė – tai aiškiai mato kiekvienas, bet nežinau, ar kas už tai pagirs. Kurgi yra pasauly tokia menka ir niekam verta tauta, kuri neturėtų savo trijų lyg įgimtų dalykų: savo žemės, papročių ir kalbos? Visų amžių žmonės vartojo savo gimtąją kalbą, rūpinosi jos išlaikymu, gražinimu ir platinimu. Nėra tokios menkos tautos, nėra tokio mažo žemės sklypo, kur nevartotų savo gimtosios kalbos, kuria paprastai rašomi įstatymai, kuria rašoma savo ir kitų šalių istorija, kuria svarstomi visi krašto reikalai, kuria gražiai ir padoriai atliekami reikalai bažnyčioj, susirinkimuose ir namie; pati gamta to viso moko, ir kiekvienas beveik iš motinos krūtų gauna palinkimą į savo kalbą – į jos vartojimą, gynimą ir platinimą. Taip elgiasi ne tik žmonės, bet ir neprotingi sutvėrimai. Ar ne keista būtų gyvuliams, jei varna panorėtų giedoti kaip lakštingala, o lakštingala krankti kaip varna; arba ožys riaumoti kaip liūtas, o liūtas bliauti kaip ožys? Nuo tokio savo prigimties keitimo išnyktų gyvulių ryšys, išnyktų jų įvairumas ir gamta. Jei gyvulių iškrypimas iš savo prigimties padarytų tokią netvarką, tai suprantamas daiktas, kokia netvarka ir sumišimas kiltų žmonių tarpe, jei viena tauta tiek pamėgtų kitos tautos kalbą, jog pamestų ir visai pamirštų savo tėvų kalbą, kuria turi kalbėti pagal Dievo ir gamtos įstatymus. Juk tautos laikosi ne žemės derlingumu, ne apdarų įvairumu, ne apylinkių smagumu, ne miestų ir pilių tvirtumu, bet vien vartojimu savo gimtosios kalbos, kuri kelia ir stiprina pilietiškumą, santaiką ir brolišką meilę. Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, viešpatysčių sargas. Paniekink kalbą – panaikinsi santaiką, vienybę ir viską gera. Panaikink kalbą – panaikinsi saulę nuo dangaus, suardysi pasaulio tvarką, atimsi gyvenimą ir garbę. Kas išskirstė ir išvaikė tuos, kurie statė bokštą lig debesų norėdami išgarsinti savo vardą? Kalbos nevienodumas. Kas dažniausiai pasauly daro karus, maištus ir sukilimus? Kalbos įvairumas. Tautų rietenos ir peštynės visados eina iš kalbos įvairumo, to visokių nesutikimo šaltinio. Kaip prigimimas traukia kiekvieną žmogų prie savo giminės ir kraujo, taip traukia jį ir prie savo kalbos, ir jis prie jos prisiriša. Iš kitos pusės, kas laiko lig šiol tą didžią persų monarchiją? Tik kalbos vienodumas. Kas iškėlė tą garbingą Rymo viešpatystę tarp kitų tautų? Kas nunešdavo rymėnų didžių darbų garsą į tolimiausius žemės pakraščius? Tai prisirišimas prie gimtosios kalbos, kurią jie tobulino ir platino ne tik leisdami įstatymus, bet ir vartodami ją įvairiuose filosofijos moksluose, aprašinėdami savo dievų garbę; vartoti graikų kalbą įstatymuose ir senate drausdavo. Kas palaiko arabų žemę, graikų viešpatystes ir kitas tolimas šalis? Tik savo tėvų kalbos meilė. Neminėsiu čia italų žemės, kuri tiek rūpinasi savo kalbos kėlimu jog nerasi tokios knygos ir tokių sunkių dalykų, kurių jos žmonės negalėtų išversti į savo kalbą. Praleidžiu mums visiems gerai žinomą mūsų kaimynę Lenkiją: kas nežino, kas negirdėjo, kaip jos kalba žydi ir plečiasi? Tai sakau ne dėl to, kad norėčiau peikti svetimų kalbų mokėjimą (kuris visiems žmonėms visada turėjo ir turi savo reikšmę ir vertę), ypač mokėjimą lenkų kalbos, kuri mums, susidėjus mūsų Didžiajai Kunigaikštystei su garbinga Lenkų Karūna, tapo beveik prigimta. Tik peikiu savo lietuviškos kalbos apleidimą, paniekinimą ir beveik pametimą. Duok Dieve, kad susiprastumėm ir iš to nuopolio kada nors pakiltumėm. Argi nematom, kad daugelis mūsų Didžiosios Kunigaikštystės kampų žūva dėl savo tikėjimo ir vėlės išganymo dalykų nežinojimo? Kaip daugelis lig šios dienos gyvena tamsume, didelėse nuodėmėse ir stabmeldiškuose prietaruose? Argi negirdime, kaip jų daugelis miršta nedorai ir nekrikščioniškai gyvenę ir eina į amžiną prapultį? Dėl ko taip yra? Vien dėl savo gimtosios kalbos paniekinimo ir pametimo. Kaipgi tamsus žmogus supras gerus ir išganingus dalykus, jei tas, kuris turi mokyti, jo kalbos nemoka arba nekenčia? Kaip klausys ir tikės, sako šventas Povilas, jei neturi vertiko? Ką reikia daryti, jei nesupranta mokytojo? Pasigailėkim savo pačių kraujo, kuris žūva dėl tokio ngirdėto išganymo dalykų nepažinimo. Pasigailėkim savo pačių sąnarių, nes mes esam vienas kūnas ne tik Kristuje, bet ir tėvynėje. Neleiskim savo daliai taip niekingai žūti. Neverskim niekais brangiu Kristaus krauju apšlakstytų žmonių vėlių, idant neliktume kalti duodant apyskaitą apie rūstingąjį Dievą paskutinio teismo baisioj dienoj, kur iš mūsų pareikalaus mūsų brolio kraujo Tas, kuris turi galią užmušęs kūną įmesti vėlę į amžiną prapultį. Bijokim mes to ir neniekinkim savo tautos kalbos (ypač tie, kuriems pavestos ganyti žmonių vėlės), nes ją niekindami ir pamesdami mes ir savo kraują statome į didelį pavojų. Štai tas, iš tikrųjų tas, kas mane paragino išversti šią knygą į mūsų gimtąją kalbą, kas tą darbą, tikrai nelengvą, saldino ir darė malonų.

Todėl priimkite, žmonių vėlių ganytojai, tą menką jūsų brolių patarnavimą. Priimk, L. D. K., tą mano mažutį darbelį, bet kilusį iš didelio noro tau padėti. Klausyk, mano tauta, išganymo moskle prityrusio daktaro, šiuo savo darbu išgarsėjusio Lenkijoj ir kitur, o dabar prabilusio į tave nebe lenkiškai, bet tavo pačios kalba. Čia išgirsi tikrą ir neiškreiptą Kristaus mokslą. Čia rasi šventųjų tėvų ir daktarų senoviškumą ir katalikų mokslo tikrumą. Čia gausi tiesos apgynimą prieš naujų laikų nemokėlius. Skaitykit su noru visi, bet labiausiai Jūs, kuriems pavesta rūpintis tikinčiųjų vėlėmis. Iš čia imsite mokslą sveiką ir tikėjimo tiesų, kurias skelbsite, išdėstymą teisingą. Iš čia išmoksit suprasti Šventąjį Raštą ir jo sunkumus aiškinti. Iš čia galėsit imti tartum iš kokio saidoko aštrias strėles, kuriomis sumušite kreivatikių gudrybes, jų netikrų mokslų vylius ir atnaujintus piktžodžiavimus. Čia rasite ir vaisto įvairioms sielos ligoms ir žaizdoms gydyti. Čia sužinosit jūsų ir jūsų avelių priedermes. Tas mano darbas kartais gali padėti ir labai užsiėmusiems ganytojams, kuriems dažnai tenka gaišti nemaža laiko ieškant turinio ir žodžio. Ta knyga tinka abiem pusėm, nes ir turinio įvairumu, ir žodžių gausumu gali skaitytoją patenkinti. Dar ji naudinga ir šeimininkams katalikams, kurie dėl tam tikrų savo reikalų ir bažnyčios tolumo (nors kiekviena katalikų šventė turėtų tuos reikalus prašalinti) negali į pamokslus atvykti. Čia bent kiek jie galės atsilyginti skaitydami tuos pamokslus savo namuose ir semdami iš jų dvasišką naudą ir krikščionišką pastiprinimą. Pagaliau jei niekas neturėtų kitokios pagalbos ir naudos iš tos išverstos į lietuvių kalbą knygos, aš būsiu patenkintas tuo, kad šiuo savo menku darbu, kaip manau ir trokštu, patrauksiu savuosius mylėti, ginti ir platinti tėvų kalbą. Juk ja turim, kaip sakyta, labai rūpintis mes visi L. D. K. gyventojai. Dievui tave pavedu, malonus skaitytojau, vartok su noru ir nauda šitą knygą.


"Postilė". Prakalba į Žemaičių Vyskupą Merkelį Giedraitį

Šviesiausiam ir garbingiausiam Kristuje Tėvui ir Ponui P. Melciorui.
Dievo malone Medininkų Vyskupui, kunigaikščiui Giedraičiui ir t. t.,
savo kilniausiam Ponui ir Globėjui, meldžiu mūsų Viešpaties Dievo Jėzaus Kristaus malonės ir palankumo

Turi, Šviesiausiasis Vyskupe, savo ypatingos pagarbos dangaus tau patikėtai kaimenei ir mano Merkelis Giedraitispagarbos tau neginčijamą įrodymą – Mokyčiausio ir Religingiausio Vyro Vujeko labai kruopščiai parengtus, mano darbu, o Tavo sumanymu, liepimu ir lėšomis lietuvių kalba išleistus visų metų šventosios Evangelijos aiškinimus. Veikalas tikrai labai puikus ir vertas, kad jį turėtų ne viena kita šalis išverstą į vieną ar kitą kalbą, bet kad jis būtų išplatintas daugybe įvairių tautų kalbų visame pasaulyje.

Visų mažiausiai reikėtų nerimauti, kad gali būti gėda dėl mano sunkaus darbo arba dėl Tavo vilčių, jei tik iš šių mūsų bendrų pastangų mes galėtume pažadėti, jog mūsų tauta gaus vaisių, kurių matome gavusias ir kitas tautas, girdinčias šį Vyrą sava arba svetima kalba. Ir, aišku, jei čia reikėtų man iškelti šio vyro nuopelnus, labai jaudinčiausi, ir ne tik todėl, kad negaliu prilygti jo darbo dydžiui ir vertei, bet ir dėl to, kad mūsų žodžiai anam Vyrui nereikalingi, nes jis ir gyvas būdamas visa širdimi niekino bet kokias žmonių liaupses, o pakilęs į aukščiausią palaimintųjų buveinę, girdi dar didesnį savo darbų pašlovinimą. Antra vertus, jei šlovė paskui dorybę seka panašiai kaip šešėlis paskui kūną, tai jojo šlovė, jau paliudyta daugelio raštų ir perduota visoms ateinančioms kartoms, iki šiolei skamba gyvųjų ausyse ir sklinda iš lūpų į lūpas. Vis dėlto mums netiko visiškai nutylėti, iš kur mes tiek gėrio pasisėmėmė, nes tylėjimas (kadangi žmonių sprendimai nesuvaržyti) kartais galėtų sukelti kieno nors įtarimą, jog mūsų siela nedėkinga ir pavydi, ir tuomet šis mūsų darbas netektų to pritarimo, kokio gali susilaukti Vujeko vardas.

Dabar aš privalau atlikti dar didesnę savo ir tėvynainių pareigą – savo ir visų saviškių vardu padėkoti geriausiam Didžiausiam Dievui, kad mes turime Tave, tokį Ganytoją, kuris apdovanodamas mus visokiom gėrybėm, teikia mums ne tik naudą, bet ir garbę. Todėl štai ką atvirai pasakysiu – ne Tavo ausims, bet būdamas ištikimas teisybei ir išreikšdamas visų mūsų džiaugsmą, – mes turime Vyskupą, kurį galėtume lyginti su geriausiais šio amžiaus vyrais, ne giminės spindesį turiu galvoje, kada tai sakau (nors jis ir to nestokoja: nedažnai pasitaiko tokių, kurie iš kunigaikščių giminės būtų kilę), bet tai, kas tikrą šlovę gimdo ir išskiria iš visų vyskupų, – ypatingas Tavo dorybes, kuriomis matome tave taip gausiai apdovanotą ir spindintį, jog vargiai galėtume rasti didesnėmis dorybėmis apdovanotų ir išpuoštų. Juk tavyje mes matome ir humaniškumą bei atlaidumą, ir visiems matomą didžiausią tavo sielos subtilumą, ir nelaimingiesiems parodytą dosnų bei didį gailestingumą, ir pagaliau sprendimuose įžvelgiame didžiadvasiškumą, ateities planuose nuoseklumą, – viso Tavyje viename tiek daug, kad neturi nei Kimonas ir Periklis, garbingiausi Atėnų vyrai, nei kiti garsiausi karvedžiai ir valdytojai. Anie vyrai budi per naktį, kad kuo skubiau pasiektų tai, ko trokšta, o Tu visą laiką esi sargyboje, kad savo kaimenę dorą ir sveiką išsaugotum. Anuos ragina trimitų ir karo rago skardenimas, o Tave šaukia eiti savo pareigas gaidžių giedojimas ir varpų skambesys. Anie nerimauja rūpindamiesi, kad būtų verti kario, o Tu – Vyskupo vardo. Anie saugo, kad nebūtų užgrobti miestai ir pilys, o Tu – kad nenurungtų proto ta sielos dalis, kuri nesiskiria nuo gyvulių. Pagaliau anie saviems kariams išrenka uolius ir tinkamus karvedžius ir būrių vadus, o Tu pats, bet dažniau su sutelktais pamaldžių mokyčiausių vyrų būriais nepaprastai stropiai siekei ir sieki, kad ir klebonai, kuriuos liečia tavo globa, ir jų valdiniai visuomet atliktų savo pareigas. Tuo pasiekei, kad žavimasi ir stebimasi ne tik teisingumu, nuosaikumu, maloningumu, atlaidumu ir kitomis labai puikiomis Tavo dorybėmis, bet ir netikėtai visai pasikeitusiu ir tarsi naujai atgimusiu kraštu.

Iš tiesų, Tavo rūpesčiu, galingiausiasis Vyskupe, yra pasiekta, kad jau nestokojame lietuvių kalbą mokančių kunigų ir pamokslininkų. Tavo uolumu beveik nusmukusi šiose žemėse krikščionybė atgavo ankstesnį savo tvirtumą ir spindesį. Argi Tavo pastangų ir budrumo dėka tikro tikėjimo priešininkai iš dalies neatsižadėjo savo neapgalvoto įžulumo, o iš dalies argi nesutramdė jo tarp savo sienų? Ir pagaliau negali būti suregzta ar sumanyta tokia blogybė ar nedorybė, kurios Tu nemėginai atitolinti ar panaikinti.

Didžiuliai yra, Šviesiausiasis Vyskupe, šių Tavo žygių nuopelnai, bet dar didesni tie, iš kurių Tau auga daug didesnė ir puikesnė garbė ir šlovė, – tas ypatingas rūpinimasis šventais dalykais, tas amžinas nemirtingojo Dievo permaldavimas maldomis ir aukomis, tos dienos ir naktys, kurias skiri Dievo bažnyčiai melsdamasis ir medituodamas, ir pagaliau tas ryžtingas ir tvirtas krikščioniškojo tikėjimo ir religijos gynimas – dėl to ir rinktinių jaunuolių seminariją įsteigei ir ją lėšų negailėdamas išlaikai, ir nuo tos dienos, kai esi Žemaičių Vyskupu paskirtas, iki pat šių laikų daugybę kitų jaunuolių savo namuose ne tik maitini ir puoselėji, mokydamas pačių puikiausių menų, bet ir auklėji bei mokai visų garbingiausių ir švenčiausių dorybės ir krikščioniškojo pamaldumo veiksnių, ir pats, nepaisydamas garbingo bei darbų nualsinto amžiaus, reikalaujančio atilsio ir ramybės, vykdai savo pareigas, visiems jiems rodydamas vis naują jėgą ir sveikatą.

Kadangi Lietuva ištisus aštuonerius metus neturėjo savo Ganytojo, tai Tu ir čia, ir ten stropiai darbavaisi, kad galima būtų ginčytis, ar Tu buvai ir esi Žemaičių ar Vilniaus Vyskupas: tiek daug abiejuose kraštuose esi nuveikęs ir veiki, kad ir anie, ir šie galėtų vertai vadinti Tave savuoju Vyskupu. Juk reikėjo rūpintis abiejų kraštų žmonėmis? Nedelsdamas pasirūpinai. Reikėjo patarti? Nelaukdamas patarei. Reikėjo tvarkyti daugybę tikėjimo reikalų? Tučtuojau sutvarkei. Reikėjo kai kuriuos įšventinti į kunigus? Negaišdamas įšventinai. Ir dar daug ką norėčiau paminėti, bet trumpai pasakysiu, kad Tau nebuvo nieko nepakeliamo ir labai sunkaus ir nieko nėra pavojingo ir keblaus, ko Tu nebūtum padaręs ar nenorėjęs padaryti. Ir šiuos ryškiausius ir puikiausius Tavo darbus Bažnyčiai ir valstybei šlovins ir su dėkingumu prisimins būsimosios kartos. Šiuo iš tiesų nemirtingu ir, galima sakyti, Dievišku savo sumanymu iš visos širdies stengdamasis pasirūpinai, kad būtų parengtos ir spaudai atiduotos Tavo tautos kalba išverstos šventosios visų metų Evangelijos, skirtos didikams, valstiečiams ir bajorams; tuo Tu nusipelnei tokio Dievo atpildo ir atlygio, tokios savo tautiečių pagarbos, tokio būsimųjų kartų atminimo, kad žodžiais vos galima išreikšti. Todėl tėvynė tau liks amžinai skolinga už ypatingą atsidavimą, bažnyčių pamokslininkai – už darbo palengvinimą, piliečiai – už paskelbtą Dievišką ir išganingą mokslą, visi kiti – už gimtosios kalbos išgelbėjimą nuo purvo ir žūties.

Taigi, kaip Orfėjas paaukojo nemirtingiems dievams lyrą, su kuria niekad nesiskyrė, kaip romėnų karys sudėjo prie Herkulio šventovės durų ginklus, kuriais daugybę kartų priešą buvo nugalėjęs, taip ir aš šią naštą, ant mano pečių užkrautą ne mano iniciatyva ir pasirinkimu, bet Tavo valia ir įsakymu, pristatęs į tą vietą, kur buvo liepta, kloju prieš tave, kuris liepei, ir atvirai pareiškiu (Tu tai žinai ir gali paliudyti), kad aš neišplėšiau tokio svarbaus dalyko iš kitų, kurie, galimas daiktas, būtų lengviau su juo susidoroję, ir, kartą jau pradėjęs, rūpestingai užbaigiau, kad tuo apsileidimo ir tinginystės, antra vertus, pasipūtimo ir lengvabūdiškumo gėdos išvengčiau. Kad ir kaip šis darbas kitiems atrodytų, aš jausiuosi pakankamai gerai jį atlikęs, jei tik Tavo valią ir nurodymus būsiu įvykdęs, – štai kas svarbiausia, į ką man visada ir visokiom aplinkybėm reikia ir reikės kreipti dėmesį.

Tesaugo mums Dievas Tave, Šviesiausiasis Vyskupe, sveiką.

Varniai, 1599 metai nuo Jėzaus Kristaus gimimo, kovo 1 diena.

Tavo Šviesiausios ir Garbingiausios
Viešpatystės nevertas tarnas
MIKALOJUS DAUKŠA, Medininkų
Kanauninkas, Betygalos valdytojas

Daukša: Prakalba į malonųjį skaitytoją
Vertė Regina Koženiauskienė

Man, norinčiam, gerbiamas ir mielas Skaitytojau, ką nors gera savo tėvų šaliai padaryti ar kuo nors jaiRegina Koženiauskienė pagelbėti, atiteko ir mano luomui priderantis, ir mūsų garsiojoje Lietuvos Kunigaikštystėje paplitusiai katalikų bažnyčiai ne tik puikus ir didžiai malonus, bet ir labai reikalingas darbas: jau seniai kunigo Vujeko, mokyto teologo jėzuito, parašytus ir surinktus ir visiems katalikams didelę paslaugą teikiančius, į čekų ir vokiečių kalbas išverstus pamokslus į savąją, mūsų, lietuvių, kalbą išversti ir visiems skaitymui pateikti.
Tikiusi tuo savo darbu ir patarnavimu ne tik lietuvių Bažnyčiai, bet ir visiems Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečiams iš dalies įtiksiąs, kai kuriems duosiąs progos pagalvoti ir pasvarstyti didesnius dalykus ir paskatinsiąs karščiau rūpintis gimtąja kalba ir ją skleisti. Nors, tiesą sakant, retas kuris iš mūsų, ypač prakilnesniųjų, nemoka lenkų kalbos ir negali skaityti lenkiškai rašytų pamokslų, tačiau, mano manymu, daugiausia yra tokių, kurie lenkų kalbos nesupranta arba menkai ją temoka. Žinau, kaip visos tautos vertina, myli ir brangima veikalus, gimtąja kalba rašytus (todėl, manau, visos tautos ir suskato versti knygas iš kitų kalbų į savas), tiktai mūsų lietuvių tauta, besimokydama lenkų kalbos ir ją vartodama, taip yra paniekinusi, apleidusi, kone išsižadėjusi savo kalbos, jog kiekvienas tai aiškiai mato, bet už tai vargu ar kas ją pagirs.
Kurgi, pasaulyje yra tauta, tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų šių trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos? Visais amžiais žmonės kalbėjo savo gimtąja kalba ir visados rūpinosi ją išlaikyti, turtinti, tobulinti ir gražinti. Nėra tokios menkos tautos, nėra tokio niekingo žemės užkampio, kur nebūtų vartojama sava kalba. Tąja kalba paprastai visi rašo įstatymus, jąja leidžia savosios ir svetimų tautų istorijas, senas ir naujas, jąja aptaria visus valstybės reikalus, ją gražiai ir padoriai vartoja visokiais atvejais Bažnyčioje, tarnyboje, namie. Pati prigimtis visus to moko ir kiekvienas beveik iš motinos krūties įgauna potraukį į savąją kalbą – ją mielai vartoti, išlaikyti ir propaguoti.
Tai akivaizdžiai matome ne tik žmonių, bet ir neišmintintingų padarų gyvenime. Kas per keistenybės būtų tarp gyvulių, jeigu varnas užsimanytų suokti kaip lakštingala, o lakštingala – krankti kaip varnas, ožys – staugti kaip liūtas, o liūtas – bliauti kaip ožys? Dėl tokio savo būdo pakeitimo pranyktų savitumas, beveik pranyktų ir tokių įvairių gyvulių esmė ir prigimtis. Jeigu toks gyvulių paikumas sukeltų tarp jų tokį sąmyšį, tai galime suprasti, koks sumišimas ir netvarka kyla, kai žmogus, dėl kitos tautos kalbos savo gimtąją visiškai paniekinęs, taip pamėgsta svetimąją (pamiršdamas savąją, kuria Dievas ir gamta liepia kalbėti), lyg pats būtų ne to krašto ir kalbos.
Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą, kuri didina ir išlaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę. Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikink ją – sunaikinsi santaiką, vienybę ir gerovę. Sunaikink ją, – užtemdysi saulę danguje, sumaišysi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę. Kas išsklaidė ir išvaikė tuos, kurie buvo pastatę bokštą iki pat debesų, norėdami išgarsinti savo vardą? Kalbų nesantaika. Kas daugiausia pradėjo kovas, maištus ir sukilimus pasaulyje? Kalbų skirtingumas. Visos nesantaikos tarp tautų, visi šmeižtai, vienos tautos niekinimas kitos, visa tai kilo iš kalbų skirtingumo, kaip ir visokio sąmyšio šaknų.
Juk iš prigimties kiekvienas labiausiai linksta ir stipriai prisiriša tiek prie savo tautos ir kraujo, tiek ir prie savo kalbos. Antra vertus, kuo gi išsilaikė iki šiol ta didžioji Persijos karalystė, senovinė monarchija? Tiktai savo kalbos santaika. Kuo gi kitose tautose garsėjo ana Romos valstybė? Dėl ko jų žygdarbiai net tolimiausius žemės kraštus pasiekė? Vien tik išlaikymu gimtosios kalbos, kuriai praturtinti ir skleisti ne tiktai įstatymus leido, bei ir įvairius filosofijos mokslus dėstė ir savo dievų garbę aprašė. Graikų kalbą draudė vartoti įstatymuose ir senate. Kuo išsilaikė Arabų šalis, Graikų valstybės ir kiti kraštai? Vien tiktai savo gimtosios kalbos išlaikymu. Nekalbu apie Italų žemę, kuri taip rūpinasi išlaikyti ir skleisti savo kalbą, jog nėra jokių, net sunkiausio turinio knygų, kurių jos žmonės nebūtų išvertę į savo kalbą. Neliesiu, nes visi tai žinome, mūsų kaimyninės Lenkijos, kurioje taip žydi ir turtėja kalba – kas nežino? Kas nėra girdėjęs?
Visa tai sakau ne tam, kad peikčiau kitų kalbų mokėjimą ir vartojimą (tai visados visų žmonių buvo ir tebėra vertinama ir giriama), ypač lenkų kalbos, kuri, mūsų Didžiajai Kunigaikštystei mielai susijungus su garsiąja Lenkijos valstybe, virto lyg ir gimtąja. Aš tiktai smerkiu mūsų gimtosios lietuvių kalbos apleidimą, kone išsižadėjimą ir bodėjimąsi ja. Duok Dieve, kad mes laiku apsidairytume ir iš to praradimo kada nors prisikeltume. Argi nematome, kiek daug mūsų Didžiojoje Kunigaikštystėje žūsta dėl tikybos ir sielos išganymo dalykų nežinojimo; kiek daug atsilikusių ir paskendusių sunkiuose pagoniškuose prietaruose ir šiandien tebegyvena. Argi negirdime, kiek daug jų miršta, piktai ir nekrikščioniškai gyvenę, ir į amžiną prapultį eina. Tai žala, atsirandanti dėl tėvų kalbos apleidimo, dėl gimtosios kalbos paniekinimo. Kaip paprasti žmonės supras, kas gera ir išganinga, jeigu tas, kuris turi juos mokyti, jų kalbos arba nemoka, arba ja bjaurisi; kaip jie klausys ir tikės, ką sako šv. Povilas, jeigu neturi skelbėjo; ką jie darys, jeigu nesupranta mokytojo. Pasigailėkime mūsų pačių kraujo, kuris džiūsta dėl barbariškos ganytojiško darbo padėties. Pasigailėkime mūsų pačių kūno dalių (nes mes sudarome vieną kūną ne vien Kristuje, bet ir Tėvynėje). 
Neleiskime, kad mūsų pačių dalis taip niekingai pražūtų. Neniekinkime sielų, apšlakstytų brangiu Kristaus krauju, idant rūstusis Dievas tame didžiajame Tribunole nepateiktų mums didžiulės sąskaitos, idant tasai, kuris gyvybę atėmęs kūnui, turi galią nutremti sielą į amžiną pasmerkimą, nepareikalautų iš mūsų atpildo už mūsų brolių kraują. Bijokime to drebėdami ir neniekinkime savo tautos kalbos – ypač tie, kurie žmonių sieloms tarnaujame, nes dėl jos nepaisymo ir apleidimo mes su visa gentimi atsiduriame pavojuje. Štai kas, štai kas iš tiesų didžia dalimi pažadino ir paskatino mane išversti tas knygas į mūsų tėvų kalbą; štai kas tą iš tiesų nelengvą darbą pasaldino, padarė jį dėkingą ir malonų.
Tad priimkite, žmonių sielų Ganytojai, tą menką savo brolio paslaugą. Priimki, Lietuvos Didžioji Kunigaikštyste, tą mano darbelį, mažą, bet atsiradusį iš didelės meilės Tau. Klausyki ir, mūsų tauta, mokyto vyro, pagarsėjusio savo tuo turtingo išganingo mokslo veikalu ir Lenkijoje, ir kitose šalyse, bylojančio į Tave jau ne lenkų, o tavo pačios kalba. Ir čia išgirsti gryną ir nesuklastotą Tavojo Jėzaus mokslą. Pasisemsi iš čia sukauptos šventųjų Tėvų ir mokytojų senovinės išminties bei tikrojo katalikų tikėjimo. Čia rasi tiesos apgynimą nuo naujų pseudo mokslų. Skaitykite visi su meile, o ypač jūs, kurių rūpesčiui patikėtos tikinčiųjų sielos. Iš čia semsitės sveiko mokslo, teisingo visuotinio tikėjimo, kurį jiems perteikinėsite. Ir čia išmoksite, kaip suprasti ir aiškinti Šventąjį Raštą bei įveikti jo neaiškumus. Iš čia, kaip iš strėlinės, galėsite traukti aštrias strėles, kuriomis perversite ir beveik sunaikinsite ir eretikų žabangas, ir klaidingų mokslų apgaules, ir naujus piktžodžiavimus. Čia rasite vaistų įvairiausioms dvasiškoms ligoms ir žaizdoms gydyti. Čia sužinosite net savo ir savo Avelių privalomas pareigas. Kai kada tas mano veikalas galės padėti ir užsiėmusiems ganytojams, kurie dažnai sugaišta gerokai laiko, ieškodami pamokslui medžiagos ir žodžių. Ši knyga palengvina ir viena, ir kita. Nes ir medžiagos įvairumas, ir žodžių gausumas lengvai praturtins stropų skaitytoją. Padės taip pat ir katalikams ūkininkams, kurie kartais arba kokių nors sunkumų supančioti, arba dėl didelio Bažnyčių atstumo (nors kiekviena katalikų šventė turėtų tuos sunkumus lengvinti) negali atvykti į pamokslą. Tai galės išlyginti, skaitydami tuos pamokslus namie, semdamiesi iš jų, kaip pridera, dvasinės stiprybės bei krikščioniškos saldybės ir naudos.
Pagaliau, kad ir negautum kitos paramos ir naudos iš tų knygų, išverstų į lietuvių kalbą, gana man bus, jog šiuo, nors ir mažu savo darbeliu, – kaip manau ir geidžiu, – duosiu pradžią ir paskatinsiu mūsiškius mylėti gimtąją kalbą, jos laikytis ir ją ugdyti.
Juk tatai mums ir visiems Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojams, kaip sakyta, labai turėtų rūpėti. Likis su Dievu, mielas Skaitytojau, ir gauk iš šių taip reikalingų knygų malonumo ir naudos

[Pasikloniojimas] [Postilė] [M. Daukša ir M. Giedraitis] [Tėvų žemė] [Papročiai] [Kalba] [Istorija] [Meno svetainė] [Valstybinė programa] [Renginiai] [Žiniasklaida] [Naujienos] [Informacija] [Turinys] [Atsiliepimai] [Pradžia]


© Žemaičių kultūros draugijos Informacinis kultūros centras, 1998
Pastabas, pasiūlymus siųskite adresu: samogitia@mch.mii.lt.

Tinklalapis atnaujintas 2008.10.08